Mažiau laiptų // Less stairs

English version follow after Lithuanian in the end

Sveiki! Aš – Indrė iš ketvirto aukšto.

Esu smalsi, draugiška, myliu gyvūnus, mėgstu keliauti ir semtis naujų patirčių.... Visa tai tiesa, bet taip turbūt prisistatytų ir kiti 99% paklaustųjų, tad pateiksiu šiek tiek kitokią istoriją: nuo gimimo man diagnozuotas cerebrinis paralyžius.

Tai man nesutrukdė pabaigti mokyklą, kolegiją, dirbti mėgstamą darbą, kurti rankdarbius, leisti laiką su savo šuneliu, bet ir turėti daug svajonių ir tikslų. Prie vienos didžiausių mano svajonių – patogaus ir judėjimui neįgaliojo vežimėliu pritaikyto būsto turėjimo.

Taip susiklostė, kad šiuo metu gyvenu 4 aukšte. Kiekvienas išėjimas į lauką prilygsta „nedidelei karinei operacijai“. Tik gerųjų žmonių dėka aš galiu retsykiais išeiti į lauką. Deja, tai įvyksta labai retai.

Esu kaip kanarėlė narvelyje. Šliaužiojanti kanarėlė, nes tik taip galiu atlikti kasdienius veiksmus. Šliauždama aš “einu”, klūpėdama – “stoviu” ir nesvarbu kokį veiksmą atlieku: ar tai būtų “ėjimas” į tualetą, plaukų šukavimas, vandens stiklinės įsipylimas.

Per beveik 30 metų gyvenimo “ant kelių”, mano keliai virto didelėmis nuospaudomis, kurias šliaužiant, klūpint skauda.

Klūpant ant kelių, nėra galimybės atlikti ir daugelio veiksmų virtuvėje, vonioje. Ir čia reikia prašyti pagalbos. Esu visiškai priklausoma nuo kito žmogaus.

Nesirenku lengviausio kelio, tačiau atsakingos institucijos, privatūs bankai man nenori padėti. Man niekas nenori padėti, nors suteikti paskolą. Valstybei yra patogiau, jei nedirbčiau, gal tada po 10 metų man suteiktų socialinį bustą. Bet aš noriu dirbti, noriu būti reikalinga mūsų šaliai.

Nusprendžiau nebelaukti, nekaltinti, neverkti, o veikti. Labai noriu nuosavo ir pritaikyto busto. Tikiu, kad stebuklus kuria paprasti žmonės. Net ir mažiausia parama ar palaikymas priartins mane prie svajonės tapti savarankiškesniu, komunikabilesniu žmogumi. Atvers duris iš buto ketvirtame aukšte, duris į platesnį naujų potyrių kupiną pasaulį.

Ir tikiu, kad kažkada aš galėsiu prisistatyti:

Sveiki! Aš – Indrė iš pirmo aukšto. Ir mano gyvenime įvyko stebuklas....

English version

Hi! My name is Indrė. I live on the third floor.

I am curious and friendly; I love animals and I enjoy travelling and searching for new experiences. All this is true but 99% of people could probably say this about themselves, so I'll share a slightly different story with you: I have been living with cerebral palsy since birth.

It did not stop me from graduating high school, going to college, having a job that I love, doing handicrafts, spending time with my dog, or having dreams and goals. One of my biggest dreams is to finally have a comfortable home adapted for a wheelchair user.

Personal circumstances in my life have led to me living on the third floor. The preparation I need to do whenever I go outside could be compared to a “small-scale military operation”. It is thanks to the help of kind-hearted people that I can go outside. Unfortunately, this does not happen too often.

I am like a canary in a cage. A crawling canary as my only way of getting around is by crawling. Whether it is going to the bathroom, brushing my hair or pouring a glass of water for myself, I move around by crawling and “stand” in an upright position by kneeling.

Over nearly 30 years of living “on my knees”, my knees have turned into large scabs that hurt whenever I crawl or kneel.

I am also unable to perform most tasks in the kitchen or bathroom while I kneel. I need assistance, too, in these situations. I am totally dependent on other people.

While I don’t want to take the easiest road, public authorities and private banks are reluctant to help me. No one is willing to help or at least to grant me a loan. It would be better for the state if I remain unemployed and in about 10 years, they might even give me a council flat. But I want to work and be useful for my country.

So, I decided to wait no longer and to act and not blame others or just sit and cry. It is my deepest wish to have my own home adapted to my needs. I believe that miracles come through ordinary people. Even a smallest donation or support will help me move one step closer to my dream of becoming a more independent and sociable person. It would open up the door for me and let me escape from my struggles on the third floor into a wider world offering new experiences.

I strongly believe that one day I will be able to introduce myself with these words:

Hi! My name is Indrė. I live on the ground floor. And I have had a miracle happen in my life....