Electric wheelchair and stair climber for dad

Norime jus supažindinti su mylimu tėčiu ir vyru Algiu. Jis – 53-ejų buvęs policininkas, sporto aistruolis, gamtos mylėtojas ir visų gyvūnų užkalbėtojas (nėra tokio, kuris jam atsispirtų). Beveik 30 metų saugojęs, gynęs ir padėjęs kitiems, pamiršęs save ir ilgą laiką nekreipęs dėmesio į stiprius galvos skausmus bei svaigimą, 2014 m. išgirdo siaubingą diagnozę – neoperuojamas smegenų vėžys.

Po daugelio konsultacijų, tyrimų, biopsijos, tėčiui buvo diagnozuotas piktybinis 3 laipsnio auglys – astrocitoma. Tėtis paliko darbą ir pradėjo gydytis spinduline terapija. Visi, kuriems teko tai pereiti, žino, kaip tai sunku.

Po pusės metų terapijos kurso situacija pagerėjo. Tėčiui kaip niekada norėjosi dirbti, imtis jam įprastų veiklų – žaisti futbolą, lankytis sporto salėje (anksčiau pelnydavo medalius iš daugiakovės). Jis susirado darbą Verslo ir paslaugų mokykloje, vėl su draugais žaidė futbolą – kartais net užsimiršdavo, kad smegenyse nesustabdomai dauginasi žvaigždutės formos ląstelės.

Po 3 metų, 2018 m., auglys atsinaujino ir tėčiui buvo paskirtas chemoterapija. 5 dienas per mėnesį ir taip šešis kartus tėtis gėrė stiprius vaistus, kurie, rodos, kartais atimdavo visas gyvybines jėgas. Tačiau jis tikėjo ir sugebėjo nepasiduoti pačiom nykiausioms mintims.

Dar šiais metais tėtis jautėsi puikiai. Dar šią vasarą jis šokinėjo nuo pakylų prie jūros, rungėsi boulinge su šeima, bėgiojo su šuniuku po stadioną, mynė dviratį. Kartais klausdavome savęs, iš kur jis toks stiprus.

Viskas pasikeitė šių metų rudenį, kai MRT parodė labai gausų auglio išvešėjimą kairiajame smegenų pusrutulyje. Tie augliai pradėjo spausti nervus, atsakingus už judesį. Gydytojų prognozės pasitvirtino – visą gyvenimą sportuojantį ir fiziškai aktyvų žmogų paralyžiavo per mažiau nei mėnesį. Iš tėčio atėmė viską – ne tik tikėjimą, kad pagerės, bet ir fizinę jėgą, kurią puoselėjo ir rūpinosi sportuodamas ir sveikai gyvendamas.

Tėčiui nedavė daug laiko. Per mėnesį jis turėjo priprasti, kad dabar juo turės pasirūpinti kiti, kad futbolo kamuolys niekada nebebus paspirtas jo kojos, kad norėdamas paprasčiausiai apsiversti ant kitos pusės, jis turės kviestis kitų pagalbos.

Tačiau prie vieno dalyko tėtis negali priprasti – minties, kad negalės išeiti į lauką. Mes gyvename penktame aukšte, o name nėra lifto. Tėčio transportavimas į lauką neįmanomas be laiptų kopiklio, o judėjimas lauke jam pačiam – be elektrinio vežimėlio.

Socialinės rūpybos centrai net neturi elektrinio vežimėlio, o laiptų kopiklio reikėtų laukti eilėje – dvejus metus. Bijome, kad mūsų tėtis laukti tiek negali, todėl kreipiamės į visus skaitančius.

Vidutiniškai elektrinis vežimėlis kainuoja €1500/£1326 /$1700, o laiptų kopiklis – €2200/£1946/$2495.

Bendra šių pirkinių kaina siektų €3700/£3272/$4195. Kiekvieną jūsų auka, kiekvienas prisidėjimas padėtų išsipildyti mūsų tėčio svajonei – išeiti į lauką, nuvažiuoti į mišką, pamatyti, kad pasaulis susirgus nėra tik keturios uždaros kambario sienos.

Prižadame, kad pranešime, kaip tėčiui sekasi.

Su meile ir linkėjimais, dukros Egle ir Gabija bei žmona Inga.